Kelias į Prisikėlimą

2 Gavėnios sekmadienio homilija

Pradžios knygoje yra pasakojimas apie Abramą, kuriam Dievas paliepė palikti savo kraštą ir keliauti į nepažįstamą šalį; pažadėjo jį laiminti ir iš jo padaryti didelę tautą. Abramas pakluso, nors tai padaryti nebuvo lengva: buvo turtingas ir turėjo dideles gyvulių kaimenes. (Pr 12).

Gavėnios metu Dievo žodis ragina žmogų palikti jam įprastą gyvenimo būdą, pasikeisti, kai ko atsisakant, ir keliauti tenai, kur bus nurodyta. Dažnas turime ne visai gerų įpročių, prisirišimų prie kai kurių nuodėmių; nekartą gyvename tokiose aplinkybėse, kurios tiesiog gundo prasilenkti su krikščionišku gyvenimo būdu. Ir Dievas mus ragina: „Išeik iš savojo krašto“ ir pradėk gyventi naujai!

Antrąjį gavėnios sekmadienį su Jėzumi ir trimis apaštalais – Petru, Jokūbu ir Jonu - kopiame į kalną, kur Galilėjos Mokytojas leis savo mokiniams pamatyti jo dieviškąjį spindėjimą (Mt 17,1-9).
Evangelistas Lukas (Lk 9,31) užrašė labai svarbią Jėzaus atsimainymo detalę - trys mokiniai matė savo Mokytoją kalbantis su Moze ir pranašu Eliju apie jo gyvenimo pabaigą Jėruzalėje, kur jis bus pasmerktas ir nukryžiuotas. Petras nenori eiti į Jeruzalę, kur laukia skaudūs išbandymai ir siūlo pastatyti tris palapines Jėzui, Mozei ir Elijui. Evangelistas pasakoja, kad tuo metu kalną apgaubė debesis ir iš jo pasigirdo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite“.

Raginimas klausyti reiškė nelikti ten, kur malonu ir gera, bet eiti, kur eis Jėzus, pasiryžęs pasiaukoti už mūsų nuodėmes. Sekančią dieną Jėzus aiškiai kalbės mokiniams apie tai, kas greitai įvyks: „Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“ (Lk 9,44). Mokiniai, šitai girdėdami, nuliūdo, bet taip ir nesuprato kodėl jų Mokytojas turi eiti į kančią.

Mes taip pat esame gundomi likti ant Taboro kalno, tai yra, pasiimti iš tikėjimo tik tai, kas mums malonu ir daug nekainuoja. Kartais pasimelsti, kartais sekmadienį aplankyti bažnyčią, gal kartą į metus susitaikyti su Dievu. Iš tikrųjų, tokia tikėjimo praktika daug nekainuoja. Žmonės kartais eina dar toliau - jie susikuria sau patogų tikėjimą ir patys nusprendžia, kaip ir kiek jie bendraus su Dievu. Pavyzdžiui, tiki į Kristų, bet taip pat tiki į reinkarnaciją arba savo gyvenimą tvarko ne pagal Evangeliją, bet astrologines pranašystes ar horoskopus.

Daugelis nenori net girdėti, kad sekimas paskui Kristų nėra tik malonus pasivaikščiojimas; jis visuomet reikalauja tam tikros aukos, tai yra, atsisakymo viso to, kas nesuderinama su Dievo valia ir sąžine. Sekimas paskui Kristų nuolat primena Viešpaties žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16,24-25).

Sekti paskui Kristų reiškia eiti prieš srovę. Mes esame gundomi su visais plaukti pasroviui. Ši pagunda aktuali ne tik jaunimui, bet ir suaugusiems katalikams. Pasaulis diktuoja savo madas, dažnai nesuderinamas su krikščioniškais įsitikinimais, ir esame gundomi neišsiskirti iš minios – gyventi kaip visi.

Jėzus, skelbdamas Gerąją naujieną, labai aiškiai nubrėžė, koks turi būti kelias tų žmonių, kurie nors būti jo mokiniais. Todėl kasdien reikia skaityti Naująjį Testamentą, kad Jėzaus paraginimai taptų mūsų gyvenimo keliu. Popiežius Pranciškus sako, kad Naująjį Testamentą reikia taip dažnai paimti į rankas, kaip savo išmanųjį telefoną. Antraip mūsų gyvenimas bus pastatytas ne ant uolos, o ant smėlio.

Į Velykų prisikėlimą veda tik klusnumo Dievui kelias. Dėl to atsimainymo metu skambėjo balsas: „Šitas yra mano išrinktasis Sūnus,- jo klausykite!“ Klusnumas visuomet yra sujungtas su tam tikru savo valios išsižadėjimu. Šituo keliu ryžtingai ėjo Jėzus, kuris Alyvų kalne meldėsi: „Tėve, jei galima, tegu ši taurė praeina pro mane, bet tegu būna na mano, bet tavo valia“. Jėzus kviečia mus sekti paskui jį. Nesibaiminkime šio kelio, nes lengvi ir patogūs keliai veda tolyn nuo Dievo.

Arkivysk. Sig. Tamkevičius